Pramoninis siuvinėjimas

Pramoninis siuvinėjimas- tai siuvinėjimas automatizuotomis siuvinėjimo mašinomis. Tam reikia: siuvinėjimo mašinos (jų yra daugybė gamintojų ir kiekvienas teigia, kad yra geriausias), kompiuterio, specialios kompiuterinės programos, pvz. Wilcom arba Compucon, siuvinėjimo siūlų, siuvinėjimo priedų, na ir NORO bei ŽINIŲ. Pirmiausia reikia žinoti KĄ norite siuvinėti, tada- ANT KO, o toliau jau- techninių galimybių ir norų maksimalus derinimas. Kad mašina siuvinėtų, reikia turėti paruoštą siuvinėjimo programą. Tikrai neužtenka turėti tik geros kokybės paveikslėlį (tačiau tai aišku nekenkia).  Reikia pažymėti, kad viena programa gali puikiausiai tikti siuvinėjant ant džinsinio audinio ir  tuo pačiu visiškai netenkinti siuvinėjant ant pūkuoto trikotažo. Šiuolaikinės siuvinėjimo programų sudarymas remiasi vektorinių grafinių objektų sukūrimu ir teisingu siuvinėjimo parametrų parinkimu. Vektoriniai objektai turi daug daugiau parametrų nei grafinėse programose, skirtose spaudai, nes juose slepiasi informacija ne tik apie formą ir spalvą, bet ir užpildymo siūlais būdą, eiliškumą, kryptis, sutvirtinančius posluoksnius, įtvirčius ir siūlo nukirpimo ar šuolio  funkcijas... Na, bet gal pradėkim nuo pradžių...

O viskas prasideda nuo idėjos.

Paskui dažniausiai seka paveiksliukas, sakykime pieštas pieštuku, skanuotas ir kompiuterio ekrane vaizdas toks:

Ką gi, pažiūrim iš arčiau:

Pradedam, išskiriame objektus ir:

štai taip ši vieta atrodys išsiuvinėta:

nagi, pažiūrėkime parametrus... tankumas tegu bus automatinis, šiek tiek tankiau negu standartiškai:

toliau... įtvirčiai, nukirpimai...

dar... kiti spec. parametrai (dygsnio trumpinimas staigiuose posūkiuose)...

ką gi, dirbam toliau...

dar toliau...

ir dar gerokai toliau...

taip, o jei pažiūrėtume tik objektų linijas (na, ar pakankamai tiksliai atitinka pieštuką?):

o tas kiekvienas objektas nubraižytas dedant taškus, nurodant kryptis, pradžios ir pabaigos taškus...

taip taip, kiekvienas objektėlis:

yra ką veikti kol padarai taip:

o tada pamatai taip:

Beje, kiekvienas objektas turi savo eilės numerį, kokia tvarka yra siuvinėjama. Šis darbas yra 39x25cm dydžio, jame yra 220 objektų, kurie sudaro 46267 dygsnius, o siūlas nukerpamas tik 2 kartus: vieną kartą po figūros, antrą- po parašo. Įdomu stebėti mašiną, kai po truputį aiškėja kontūrai, susidaro visas vaizdas... Tik stebėti reikėtų mažiausiai 47 minutes- tiek trunka visas siuvinėjimas, jei mašina dirba maksimaliu greičiu.

Taigi, belieka išsaugoti programą redaguojamu formatu bei neredaguojamu-mašininiu ir...galima BANDYTI siuvinėti. O paskui jei reikia- redaguotis, vėl bandytis, kol rezultatas bus norimas. Teoriškai numatyti viską sunku, bet patirtis išsprendžia be galo daug prieš pirmą bandymą.

Siuvinėjimo programos kokybė nusakoma ne tik galutiniu vaizdu, tačiau ir gamybiniais bei prekybiniais parametrais. Taigi, labai dažnai siekiamybė- PUIKUS VAIZDAS, TRUMPAS IR NESUDĖTINGAS GAMYBOS LAIKAS, MAŽA KAINA. Vaizdas žiūrovui gali atrodyti identiškas, o gamybininkams programos kokybė gali žymiai skirtis- pvz, turi būti išvengta bereikalingų siūlo nukirpimų arba kaip tik priešingai- dėl tam tikrų technologinių procesų būtini siūlo nukirpimai tam tikrose vietose ir t.t.  Gamybos kainą ypač įtakoja dygsnių skaičius (daugiau dygsnių-ilgiau dirba mašina, didesnė kaina), todėl reikia teisingai nuspręsti, kada dygsnių taupymas arba perteklius  yra būtinas, o kada žalingas kokybei.

Dabar turėtų būti aišku, kodėl nėra vienos ir konkrečios programos sudarymo kainos, juk ji  tiesiogiai priklauso ne nuo siuvinėjimo dydžio ar dygsnių skaičiaus, o nuo piešinio sudėtingumo. Rezultatas labai daug priklauso nuo projektuotojo, o kadangi nėra vienareikšmiško atsakymo kaip turi būti išpildyta idėja, tai negali būti kalbos apie automatinį programų sudarymą VISIEMS atvejams. Taip, naujausios programos turi plačias galimybes, programų sudarymas paprastėja, tačiau žmogus yra žmogus- jo prisilietimas (arba kitaip sakant jo ilgas darbas)  ne tik reikalingas, bet ir būtinas.